Mokslai Švedijoje

Šiek tiek papasakosiu apie Skandinavijos švietimo sistemą, konkrečiau apie Göteborg universitetą Švedijoje. Važiavau per Erasmus/SOCRATES. Tačiau aš galiu pasakyti, kad man tos stipendijos, kurią davė neužteko…, tuo labiau, kad buvo tokių niuansų, kad vienu metu reikėjo daug pinigų turėt, pvz. mėnesį prieš išvažiavimą reikėjo iš anksto pervesti 3500 litų už bendrabutį (kai tuo tarpu stipendija turėjo būti pervesta tik už 2 mėnesius), gerai, kad mano tėvai turėjo, tuo tarpu kitos su manimi važiavusios, prisiskolino iš giminių, pažadėjusios grąžinti tik po pusės metų, kai grįš namo.
Problema buvo ir tame, kad universitetas čia žaidžia žaidimą: pildant anketą yra tik du pasirinkimo variantai, kada nori gyventi bendrabutyje, pvz. aš neįtilpau į jų rėmus, nes mokiausi 1 mėnesiu trumpiau, deja sumokėti turėjau ir už tą mėnesį, kai mano butas stovėjo tuščias. Gal po kiek laiko nuskenuosiu nuotrauką, įdėsiu atvaizdą, kaip atrodė mūsų barakai. Patikėkit, nesat matę tokios ,,architektūros”.
Taigi, pinigų reikėjo, o stipendija dėl kažkokių KU ir ES struktūrų stabdymo vėlavo 2 mėnesius, Lietuvoje jau buvom skolingi kas tėvams, kas giminėms apie 3 tūkstančius. Prasidėjo intensyvūs mokslai — reikėjo pirkti taip vadinamus kompendiumus (Švedijoje labai populiarūs), o kaina nereali — apie 150 litų už atšviestus lapus. Tad nenorėdama likti alkana išėjau dirbti. Vėliau susiradau dar viena darbą, tad darbavausi dviejuose…
Gyvenom palyginus normaliai, man tik nepatiko, kad mūsų butai (vienas kambarys + vonia, bei tualetas) buvo išsidėstę ne koridorine sistema, o po du butus viename aukšte ir 5 butams viena virtuve. Kartais pasijausdavau kaip negyvenamoj saloj, nes visi kaimynai būdavo tokie tylūs, kad tik po 3 mėnesių supratau, kad šalia manęs kažkas gyvena.
Būčiau norėjusi, kad būtų koridoriai, kad būčiau galėjusi daugiau pabendraut su jaunimu. Dar paminėsiu, jog kai kurios iš merginų gyveno name, kuriame anksčiau buvo psichiatrinė ligoninė - taigi ir baltos sienos ir kai kur grotos buvo išlikę, dušai 20 metų senumo, o sako, kad Skandinavijoje viskas modernu. Anaiptol…
Bet vistiek prisiminus studijas Göteborg universitete taip nostalgija apima… Daugiau prisimenu ne žmones, bet patį miestą, gyvenimą… Na, bet nors ir turėjau ten draugų, vistiek jaučiausi vieniša, nes Lietuvoje laukė mylimi žmonės.
Daugiausia bendravau su lietuviais, kurių buvo net visa bendruomenė (turiu omeny studentus, ne šeimas). O šiaip draugai, visi kiti kaimynai — rusai, lenkai. Švedai išvis į kalbas nesileido. Nelabai bendraujantys pasirodė prancūzai ir vokiečiai, kurių čia daugiausiai studijavo. Labiausiai draugiški buvo juodukai, labai jau į akis jiems krito mūsų grožis