Studijos Jyväskylä’os universitete, Suomija

Aš buvau (na, kai rašau, dar ir tebesu) išvažiavusi dalinėms studijoms pusmečiui į Suomiją, Jyväskylä. Yra daug priežasčių, kodėl nusprendžiau atvykti čia. Viena, intensyviai domėjausi šia šalimi ir mokiausi jų kalbos, nes žavėjausi jų natūralumu ir propaguojamomis vertybėmis. Kita priežastis – norėjau „pailsėti“ nuo savojo universiteto ir palyginti, kaip tokios pat studijos organizuojamos kitur, praplėsti akiratį ir  nuspręsti, ko iš tikrųjų siekiu studijuodama ir ką ketinu veikti paskui.

Jyväskylä yra vienas iš didesnių Suomijos miestų, kurio didžiąją dalį populiacijos sudaro studentai. Universitetas siūlo tikrai platų studijų programų pasirinkimą, sportininkams ir gamtininkams čia iš viso rojus. Pagrindinis skirtumas tarp lietuviškos ir suomiškos studijų sistemos yra tai, kad pas mus studijų programos yra sudaromos fakulteto sprendimu, o Suomijoje studentai gali patys rinktis dalykus (ir kartais netgi gali rinktis dėstytojus), kuriuos nori studijuoti. Žinoma, kursai turi būti iš pasirinktos studijų krypties, tačiau yra ir tokios vadinamos minor studies, kur iš esmės gali studijuoti visai kitą dalyką (visgi apmąsčius, kaip jie tarpusavyje dera), pvz. Įstojęs į žurnalistiką, minor gali rinktis meno istoriją. Kas smagiausia, kad šių „minor“ galima turėti nors ir penkis, svarbu visur suspėti. Kitas skirtumas yra tai, kad pasirinkto dalyko nesimokai visą semestrą, jis gali prasidėti pvz. spalį ir baigtis lapkričio vidury. Dėl šios priežasties tokio dalyko kaip sesija nėra; atsiskaitymai vyksta kurso pabaigoje.

Galbūt dėl šios priežasties studentai universitetuose studijuoja metų metais, kol atsibosta. Kažkur skaičiau komentarą, kad turbūt Suomijoje išlėkti iš universiteto neįmanoma. Už nebaigtus kursus iš tiesų niekas nemeta, ir pinigėlių netgi neatima. Bet jei egzamino metu žiūrėjai kažkur kitur, o ne į savo lapą, arba jei vietoj rašto darbo atnešei kokį sulopytą kompiliatą – gali susirinkti savo žaislus.

Mainų studentams studijuoti iš tiesų nesunku, nes reikalavimai nėra dideli (visgi suvažiuojanti fauna pasižymi didžiule įvairove ir turimų žinių kiekiu). Man naujovė buvo tai, kad vietoj egzaminų teko rašyti esė, kuriame išdėstai tai, ką naujo sužinojai kurso metu, kokia yra tavo nuomonė šiuo klausimu ir pan. Paskaitose vyksta intensyvios diskusijos, dėstytojas neprisiima visažinio vaidmens ir  užuot diktavęs iš knygos, yra tiesiog „flameris“,  kuris provokuoja studentus savo klausimais ir komentarais. Nebent jei yra didelė studentų grupė, dėstytojas tampa garsiakalbiu, kurio tenka klausytis.

Gyvenimą atvykėliui palengvina tutorius (vietinis universiteto studentas), kuris pasirūpina visais formalumais, supažindina su mokymosi, gyvenimo, kultūros subtilybėmis, atsakinėja į kvailus klausimus, eina ieškoti praradusių orientaciją auklėtinių ir už dyką dirba suomių kalbos vertėju.

Studentams yra ką veikti po paskaitų. Tiesą sakant, retas kuris iš suomių studentų dirba, užsieniečiams šansų rasti darbo išvis nėra, nes darbdavių požiūris yra toks, kad pirmiausia jaunas žmogus turi įgyti reikiamą išsilavinimą, todėl studentų darbe nepageidauja. Todėl studentai laisvą laiką skiria sportui, priklauso įvairioms draugijoms, dirba savanorišką darbą, rengia (kartais nesuprantamai keistus) vakarėlius, eina į barus, koncertus, spektaklius, etc. Reikia pasakyti, kad pasilinksminimuose suomiai išmaukia alkoholio kelis kartus daugiau nei mums įprasta (ir po to dar sugeba namo grįžti dviračiu pvz.). Tradiciniai Erasmusų „renginiai“ – vadinami „stammtisch“ (vakarėlis, organizuojamas mainų studentų, paprastai pagal šalių grupes, turi savo tematiką ir pan.), „Animal parties“ bendrabučiuose, arba „pub-club crawl“ (nuo baro prie baro taip sakant per visą miestą - brangoka.

Turbūt nebus naujiena, jei pasakysiu, kad kainos Suomijoje yra apie 3 kartus didesnės, tačiau tikrai ne visų prekių. Maistas nėra pastebimai brangesnis nei Lietuvoje, bet kokybė tikrai geresnė (sūris yra sūris, o ne marmalas pavadintas sūrio produktu; bandelių skonis neprimena kramtomo popieriaus). Studentai apskritai gali prisišlamšti vos už 2,35 euro bet kurioje universiteto valgykloje ir nebesukti galvos apie pietų gaminimą.

Iš Erasmus stipendijos (450e/mėn.) teoriškai buvo galima išgyventi, tačiau šie pinigėliai atkeliauja dalimis (ir labai dažnai vėluoja atkeliauti nurodytu laiku), o studijų pradžioje reikia išleisti tikrai daug įvairioms registracijoms, bendrabučiui, užstatams ir pan., taigi iš pirmosios dalies, kurią gauni prieš išvažiuodamas, viskam šlamukų taip sakant gali ir neužtekti.

Prisiminiau, kad pamiršau parašyti apie gyvenamą vietą. Universitetas skiria vietą bendrabutyje, kaina apie 170-190e. Bendrabučiai nuo universiteto nutolę apie 2-4 km, kuriuos tenka įveikti dviračiu arba pėsčiomis. Autobuso bilietui pinigų leisti ranka nekyla, kai kaina 2,60 euro. Bendrabučiai nors ir panašaus amžiaus, kaip VU Saulėtekio, bet būkle skiriasi kaip diena nuo nakties. Švaru ir tvarkinga, nenutrupėję, nenubyrėję, tarakonų nėra, nebent pats įstengi užsiauginti per pusmetį. Vadinamuose „butuose“ gyvename po tris arba po du, atskiri kambariai, bendra virtuvė ir vonia. Yra skalbykla (nemokama arba už simbolinę vieno euro kainą), sporto salė, laisvalaikio kambarys, sauna. Už langų strakalioja voverės ir kiškiai (po pusmečio jaučiu, kad žinau viską apie voverių gyvenimo būdą ir įpročius). Labai švarus oras ir malonu važinėtis dviračiu arba vaikščioti pėsčiomis, netgi per lietų.

Svarbu yra atvykus į bet kurią užsienio šalį neužsidaryti vien savo tautiečių rate arba vien tik tarp užsieniečių. Nėra lengva pakliūti į vietinių gyventojų ratą, ypač tokioje šalyje kaip Suomija, bet tada kyla klausimas, ar aš tikrai ten buvau? Suomiai iš tiesų yra drovūs, ypač jaunesni, bet jei parodai, kad tavo ketinimai patys geriausi, visos baimės išgaruoja ir jie tampa labai gerais draugais. Suomiai yra nepaprastai sąžiningi ir nuoširdūs, iš tavęs jie tikisi to paties ir čia yra pagrindinės sąlygos norint su jais susibendrauti.

Jaučiu, kad parašiau superpozityvų straipsnį apie Suomiją :/ Na ką gi, norit tikėkit šita mano propaganda, norit ne.

Jūratė