Danija ir mokslai Kopenhagos universitete

Danija mus sutiko puikiu oru, karšta saule, nuo jūros pučiančiu stipriu vėju, vėjo malūnais ir iki pat horizonto besitęsiančiais geltonais ir žaliais laukais… Kažkuo šie vaizdai man priminė Lietuvą, Nidą… priminė tai, kad gimtasis kraštas, draugai ir šeima liko labai toli, beveik visam pusmečiui. O kas gi laukė manęs Danijoje? Nauja gyvenimo aplinka, nežinomos Kopenhagos gatvės ir gatvelės, iš klausos labai sudėtinga danų kalba, daugybė nepažįstamų žmonių ir žadantys būti gana rimtais studijos Kopenhagos universitete. Pagalvojus apie tai, mane apimdavo malonus jaudulys, lengvas nerimas ir noras kuo greičiau pasinerti į naują gyvenimą.

Prieš pradedant teisės mokslus Kopenhagos universitete aš dalyvavau mėnesį trūkusiame ILPC (Intensive language preparation course) – danų kalbos ir kultūros paruošiamuosiuose  kursuose. Šie kursai buvo skirti įvairių specialybių studentams, atvykusiems į Daniją pagal Socrates Erasmus mainų programą. Mūsų tarpe buvo ekonomistai, architektai, medikai, inžinieriai, anglų ir net japonų kalbų filologijos studentai iš įvairiausių pasaulio šalių. Kiekvieną dieną mes susitikdavome kartu mokytis labai keistai skambančios danų kalbos, klausydavomės paskaitų apie Danijos meną, kiną, politinę sistemą, išvykdavome į trumpas keliones po Daniją, lankydavomės įžymiausiose muziejuose, galerijose, žaisdavome įvairius žaidimus parkuose, žiūrėdavome kartu kiną atvirame ore, važiavome prie jūros maudytis ir degintis, o vakarais skubėdavome susipažinti su naktine Kopenhaga. Tai buvo nuostabus mėnuo – tikrosios atostogos prieš atsakingą mokslų semestrą. Daugeliui mūsų buvo skirti mentoriai, kurie padėdavo apsiprasti Kopenhagoje pirmosiomis mūsų vizito dienomis. Mano mentorius atsirado tik tai rugsėjo mėnesį, tad visas iškilusias problemas teko spręsti pačiai arba padedant naujų draugų.

Jaunimas Danijoje važinėja dviračiais. Šis važiavimo būdas yra vienas pigiausių, greičiausių, sveikiausių ir patogiausių. Dviračių eismas Kopenhagoje, kaip ir visoje Danijoje, yra labai intensyvus. Dviratininkai yra gerbiami. Beveik visų incidentų su dviratininkais atvejais, automobilių ir autobusų vairuotojų kaltė yra preziumuojama. Dviratininkų tarpe taip pat egzistuoja savosios elgesio taisyklės. Jeigu jų nesilaikoma, neišvengiamai kyla konfliktai. Mes, norėdami atrodyti kaip tikrieji danai, būti sveiki ir sutaupyti pinigėlių, irgi įsigijome dviračius. Susirasti pigų, bet tvarkingą  dviratį Kopenhagoje nėra sunku, bet tam reikia laiko, noro ir gero humoro jausmo. Jeigu jūs tai turite, įsigytas dviratis tarnaus ilgai ir nepriekaištingai. Priešingu atveju, jums gali tekti dažnai lankytis taisyklose, sumokėti daug daugiau pinigų, negu tas dviratis kainavo ir maldauti Dievo, kad jis nesulūžtų pačiu netinkamiausiu laiku – grįžtant naktį iš diskotekos ar vakarėlio, arba vėluojant į egzaminą. Naktį dviračiais važinėti leidžiama tik įsijungus žibintus. Priešingu atveju Jums gresia 250 Lt (500 DKK) bauda. Galima bandyti „susikalbėti“ su policininkais apeliuojant į danų kalbos nemokėjimą ir galiojančių eismo taisyklių nežinojimą, bet sėkmė šiuo atveju Jums negarantuojama.

Kopenhaga yra labai saugus miestas. Galėčiau pasakyti, kad Danijoje, palyginti su Lietuva,  man buvo vienu rūpesčiu mažiau – dėl savo saugumo bet kuriuo paros metu aš buvau rami. Net labai vėlai vakare miesto centras ūžia, švyti įvairių spalvų ugnimis. Keista buvo pamatyti naktį sportuojančius danus – bėgiojančius aplink didžiulius dirbtinius ežerus (pačių danų vadinamus „jūromis“) miesto centre. Sportas – Kopenhagos gyventojų didžiausias hobis arba gyvenimo būdas. Studentams taip pat yra suteikiama galimybė lankyti įvairiausias sporto šakas Kūno kultūros institute: nuo plaukimo, aerobikos, modernių ir klasikinių šokių iki regbio, jogos ir golfo.     

Pagal mainų susitarimą su Kopenhagos universitetu, priimantysis universitetas įsipareigoja padėti surasti Jums gyvenamąją vietą, bet negarantuoja šimtu procentų, jog ją suras. Kopenhagą kamuoja laisvų gyvenamųjų vietų studentams problema. Kopenhagos universitetas neturi jam priklausančių bendrabučių arba studentų namų. Todėl galite jaustis sėkmės kūdikiu, jeigu Jums pasiseka rasti universiteto pagalba arba pačiam per laikraštį ar Internetą pigų, t.y. iki 900-1100 Lt (1800-2200 DKK), kambarį pas tvarkingą, sąžiningą ir bendraujančia su jumis šeimininkę. Dėl šių priežasčių, pasirūpinkite savo gyvenamąja vieta iš anksto ir labai atidžiai bei protingai pildykite anketas apie Jūsų atvykimo ir išvykimo datas. Įvykiai gali susiklostyti taip, jog jau atvykus į Daniją, jums teks tam tikrą laiką gyventi jaunimo namuose („hostel“) belaukiant jums skirto buto. Man teko išgyventi ir šitą išbandymą – 2 savaites gyventi didžiausioje sporto salėje, suskirstytoje kartono sienomis į kambariukus. Tokie kambariai neturi durų – tik užuolaidas. Dažniausiai viename kambaryje gyvena 4-6 žmonės. Jaunimo namuose yra virtuvė, „normalaus lygio“ tualetai ir dušai, dėžutės, kuriose yra saugomi jūsų daiktai. Gyventi ten visiems kartu linksma, bet po pirmos savaitės toks „bendrumo“ jausmas atsibosta ir daugiau nekelia susižavėjimo. Norisi nors lašelį privatumo, nuosavo kampelio ir ramybės naktimis. Šitas faktorius skatina sparčiau ieškoti normalios gyvenamosios vietos.

Vasara baigėsi, prasidėjo mokslai Kopenhagos universitete teisės fakultete. Kiekvienas iš mūsų turėjo pasirinkti tris dalykus, kuriuos jis studijuos viso semestro laikotarpiu. Pasirinkimo galimybė buvo labai plati – buvo siūloma apie 30 skirtingų ir įdomių dalykų. Pagal pasirinktus dalykus mes visi (apie 150 studentų iš įvairiausių pasaulio kampelių) buvome suskirstyti į grupes. Taigi, mes mokėmės ir bendravome labiausiai su tokiais pačiais užsieniečiais kaip ir mes patys. Mūsų tarpe buvo ir keli danai, kurie nusprendė studijuoti universiteto siūlomus dalykus anglų kalba.

Universitetas priėmė mus labai svetingai. Visų studentų-užsieniečių garbei buvo surengtas susipažinimo pokylis, kurio metu mus sveikino universiteto rektorė, fakulteto dekanas, dainavo choras, buvo siūloma pasivaišinti danišku alumi, paragauti danų nacionalinių užkandžių ir saldumynų. Tą pačia dieną mus supažindino su labai populiaria studentų-užsieniečių tarpe vieta – „Studentų namais“ (Studentahusset). Nuo šiol kiekvienas mūsų trečiadienio vakaras buvo leidžiamas „Studentų namuose“. Būtent čia mes susipažindavome arčiau, draugaudavome, dalindavomės įspūdžiais, problemomis, jausmais ir šiluma. Visi mes buvome likimo nublokšti į šitą nuostabų Europos kraštą – Danija, visiems mums trūko artimųjų, draugų, gimtosios kultūros ir kalbos. Gal būt dėl šios priežasties mes buvome atviri naujiems pojūčiams, draugystei, liberalesni ir atlaidesni vieni kitiems.

Rugsėjo mėnesio pabaigoje universitetas ir mūsų mentoriai surengė įspūdingą kelionę savaitgaliui į vieną Danijos salų – Miuną (Møn). Mes gyvenome visi kartu (apie 40 žmonių) ant Baltijos jūros kranto, kartu gaminome pusryčius, pietus ir vakarienę, kartu žaidėme teisinius, ir ne tik, žaidimus, kartu rengėme Havajų vakarėlį – su havajiškais drabužiais, gėlėmis, gėrimais ir paplūdimio žaidimais, kartu tvarkėme mūsų namelį prie jūros…  Ne tik nuotraukose, bet ir kiekvieno mūsų širdyje visam gyvenimui išliks ši fantastiška savaitgalio kelionė.

Nepaisant to, kad kiekvienas mūsų privalėjo pasirinkti tris teisinius dalykus studijoms universitete, pasiruošimas kiekvienai lekcijai bei įvairūs papildomi namų darbai atimdavo beveik visą laisvą laiką. Daug dėmesio buvo skiriama mūsų savarankiškam pasirengimui.
Vienas iš įdomiausių ir praktiškai naudingiausių Kopenhagos universiteto teisės fakulteto siūlomų dalykų buvo „Tarptautinių ginčų sprendimas. Arbitražas“. Auditorija, kurioje mes studijavome šį dalyką buvo įrengta kaip tikroji teismo (arbitražo) posėdžių salė. Taigi, naudodamiesi visais siūlomais įrengimais, mes ne tik nagrinėjome „sausą“ tarptautinių ginčų sprendimo teoriją, bet ir realiai posėdžiavome arbitražo sudėtyje, rengdavome netikras arbitražines bylas (Moot courts), kuriose atstovavome vieną ar kitą ginčo šalį. Iš tikrųjų, šis dalykas reikalaudavo labai rimto pasirengimo kiekvienai lekcijai, aktyvumo ir puikių anglų kalbos žinių.

Ne mažiau įdomus ir naudingas kiekvienam teisininkui dalykas, kurį aš pasirinkau Kopenhagos universitete buvo „Derybos ir ginčų sprendimas“. Tarpininkavimas sprendžiant ginčus tarp fizinių ar juridinių asmenų, neteisminės ginčų sprendimo procedūros kaip teisinės paslaugos Lietuvoje yra mažai žinomi ir praktikoje retai naudojami dalykai. Tuo tarpu JAV, Japonijoje ir Europoje šios teisinės veiklos rūšys labai sparčiai besivysto ir reikalauja iš teisininkų specialių teisės ir psichologijos žinių. Studijuojant šį dalyką taip pat buvo derinamas teorijos ir praktikos pažinimas.
Iš mažiau praktinių, bet labiau akademinių dalykų man teko studijuoti „Europos bendrijos įmonių teisę“. Šiuo atveju dėstymas labiau priminė klasikinę lekciją, kurios metu dėstytojas monologo būdu skaito paskaitą.

„Teisės namai“ (Jurahusset) prie Kopenhagos universiteto yra visų studentų teisininkų susitikimo po paskaitų vieta – čia yra puikios sąlygos mokslams, įspūdinga teisės biblioteka, personaliniai kompiuteriai, laisvas priėjimas prie Interneto, modernios teisinių dokumentų ir informacijos paieškos sistemos, valgykla, bufetas, bendrasis pokalbių holas.
Neišvengiamai ir labai greitai visi mūsų mokslai priartėjo prie savo loginės pabaigos – egzaminų. Egzaminai Kopenhagos universitete yra labai rimtas ir atsakingas procesas. Registracija egzaminams vyksta 2 mėnesius iki egzamino dienos. Neužsiregistravus laiku konkrečiam egzaminui, studentas netenka teisės jo laikyti. Egzaminas iš vieno dalyko atskirai grupei (apie 20-25 žmonių) vyksta 3-4 dienas. Vieną dieną egzaminą laiko ne daugiau 8 žmonių. Teisės fakultetas pagal studentų paraiškas laikyti egzaminus, sudaro sąrašus visų asmenų, laikančių egzaminus kartu nurodant studento egzaminavimo datą, vietą, eilės numerį. Keistis studentams vietomis šiuose egzaminų laikymo sąrašuose oficialiai neleidžiama, nors praktiškai tai įmanoma. Egzaminą priima lekcijas skaitęs lektorius (lektoriai) ir sensorius („sensor“). Sensorius dalyvauja egzamine protokoluodamas egzamino eigą: dėstytojo užduodamų klausimų turinį ir studento atsakymo į šiuos klausimus esmę. Paprastai sensorius neužduoda klausimų. Jis tikrina studento asmenybę patvirtinančius dokumentus (studento pažymėjimą su nuotrauka) bei fiksuoja egzamino eigą. Sprendimą dėl egzamino rezultato dėstytojas ir sensorius priima kartu. Sensoriai – tai labai aukšto rango teisininkai: aukščiausiojo teismo teisėjai, didžiausių advokatų kontorų partneriai ir pan. Būti įrašytam į Kopenhagos universiteto sensorių sąrašą yra labai garbinga. Įdomiausia, kad beveik visi egzaminai yra priimami žodžiu, lekcijų lankymas nėra privalomas, studento atsakinėjimas ir jo parodytų žinių lygis egzamino metu yra vienintelis kriterijus rašant įvertinimą iš egzamino.

Sėkmingai išlaikius visus egzaminus, norėjosi kuo greičiau atsidurti namuose, švęsti kartu su šeima ir draugais Kalėdas ir Naujuosius metus, parvežti lauktuvių, papasakoti jiems apie nuostabų Danijos kraštą… Tik įlipus į autobusą, vežanti mus į Vilnių, mes suvokėme, kaip greitai prabėgo pusė metų Danijoje, kiek visko gero ir šilto paliko ši viešnagė mumyse, kaip sunku bus išsiskirti su naujais draugais, universitetu, „antraisiais“ namais, mūsų ištikimais pagalbininkais dviračiais, mažąja Ch.K.Anderseno undinėle, šypsenomis danų veiduose ir nerūpestingu bei ramiu vikingų krašto gyvenimų..

Natalija Semionova