Studijos Strasbūre

Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pasakoti. Sunku sudėti į vieną popieriaus lapą  visus metus, vienus geriausių savo metų…Studijavau Strasbūre. Ko gero teisininkams šio miesto nereikia pristatinėti. Tačiau Strasbūras iš tiesų ne vien Europos žmogaus teisių teismas ir Europos Parlamentas, Strasbūras- tai savita kultūra, savas mentalitetas, netgi sava kalba.
Pirmą  dieną Strasbūras mane pasitiko lietumi ir tyliomis spūstimis gatvėse. Pasirodo, lietus čia dažnas reiškinys, o dėl judėjimo neverta pergyventi. Jeigu turi dviratį ( geriausia nuomotis) nuo vieno miesto galo iki kito gali nuvažiuoti per 20 min. O jeigu prabangiai ir brangiai nori važinėtis- iki 22 val. juda tramai-savotiškas traukinio ir troleibuso mišinys. Bet dviratis vis tiek geriau, tik reikia prižiūrėti, kad nerastum tik rato prikabinto - baisiai juos vagia…
Universiteto ieškojau pusė valandos 50 metrų alėjoje. Esmė ta, kad Roberto Šumano universitetui priklauso ne vienas pastatas, o tie pastatai išslapstyti Studentų miestelyje, kur dar milijonas aukštųjų mokyklų, bibliotekų, kalbos centrų ir t.t. Kai supratau, kad didelis apšepęs raudonai mėlynas pastatas ir yra tas žymusis garsusis  mokslo centras, Lietuvos teisės universitetas man atrodė tikras architektūros šedevras Apie interjerą geriau nepasakosiu…O, beje, jeigu manote, kad Prancūzija yra tikrai geriau  išsivysčiusi šalis  ir Internetu ten pasinaudoti nėra problemų, labai klystate. Bibliotekoje yra 6 surūdiję kompiuteriai ir tie ne visada veikia. Taigi pirmą dieną man viskas atrodė nekaip.
Prasidėjo mokslai. O su jais kartu ir linksmybės. Pirma paskaita apie prancūzų teisinės technikos reikalavimus. Kažkas panašaus į kantrybės bandymą. Taip ir teko sužinoti, kad jokio įvado, išvadų ir dėstymo universitete nebūna. Rašai darbą ir tiek: pirmiau pristatai temą, tada problematiką išskirstai į A ir B dalis, o tas dalis dar į a ir b, o tas dar į 1 ir 2, ir pagaliau pakritikuoji esamą padėtį, pasiūlai pakeisti visą teisės sistemą ir pabaigi prasmingu sakiniu apie Irako krizę. Kaip perpranti visą sistemą iš tikrųjų ne taip ir baisiai atrodo Geriausia pirmos savaitės paskaitų dalis būdavo vakare. Tada vykdavo savotiškas šou: 100 “erasmininkų” svarstydavo, ką veikti. Ir prasidėjo barai, bareliai, klubeliai, baseinai, įkurtuvės ir šiaip visa, kas tęsėsi iki pat paskutinės mokslo metų savaitės. Jeigu reikėtų nupasakoti visas nacionalinių švenčių subtilybes, kai net vokiečiai Lenkijos patriotais pavirsdavo, išvykas į gamtą, kurios baigdavosi 2 km už Strasbūro- Vokietijos užeigose ir t.t. , tai sudarytų visą enciklopediją. Vienu žodžiu, buvo smagu.
Visi smagumai aprimdavo per sesiją. Tada vienintelis šurmulys būdavo prie koordinatorės durų, kur nuvargę bemiegiai studenčiokai skųsdavosi, kad tą  pačią dieną turi du egzaminus. Man teko keturis egzaminus laikyti per kelias valandas. Išeini iš vienos auditorijos ir bėgi į kitą. Ir niekam nepasiskųsi, kad  neturėjai laiko pažiūrėti, kokio čia dalyko eini atsiskaityti. Dėstytojų  nuomonė tokia: jei visus metus mokeisi, tai nereikia tau ir kartotis prieš egzaminą…O kur tu ten visus metus mokysiesi, kai “erasmusas” esi. Beje, be bendrų paskaitų yra ir seminarai. Šiaip jie neprivalomi,  tačiau jei nori geresnį pažymį gauti, patartina apsilankyti kartas nuo  karto…
Tai tiek apie mokslus. Dėstytojai griežti, labai kompetentingi ir su  studentais nebendrauja. Na tik po egzamino sėkmės palinki ir paklausia, kiek  Vilniuje žiemą sniego būna.
Apie bendrabučius. Yra bendrabučiai prie pat universiteto ir toli toli nuo  universiteto. Prie pat universiteto labai šaunūs, kambariai vienviečiai, su  dušo kabina kaip lėktuve, plačia lova ir visais draugais tam pačiam pastate.
Beje, net sporto salė po bendrabučiu įrengta, tik jos darbo valandos labai  prancūziškos- nuo 18 iki 21 val. Visas pastatas- viena šeimyna.  Kiekvieną vakarą bendroje virtuvėje vykdavo pasisėdėjimai. Kartu virdavom, kepdavom, “pletkavodavom”  ir šiaip žvengimo teorijas tobulindavom Valgį patartina darytis pačiam, nors šiaip yra nemažai valgyklų, pavadintų  “universiteto restoranais”, bet iki restorano ten joms toli kaip iki  Kososvo…
Apie pramogas. Jeigu lieka laisvo laiko nuo “erazmusų” aktyvaus gyvenimo,  traukia prie meno ar šiaip- yra pilna muziejų, organizuotų ekskursijų po  vyno rūsius, gražių paminklėlių, skverelių, parkelių, parduotuvių, kino  teatrų, operų, šokių festivalių ir visko, ko tik išsimanysi. Nuobodžiauti  niekaip. Aš, pavyzdžiui, net piligrimų kelionę buvau suradus. Ėjom 50 km  pėsčiomis į kalnus su palapinėm ant pečių, buvo labai sunku ir labai  linksma Jeigu Strasbūro neužtenka, yra labai gera proga Vokietiją,  Belgiją, Italiją aplankyti, kadangi visos kelionės studentams tikrai  nebrangiai kainuoja. Dar būtinai reikia paminėti Strasbūro karnavalą- irgi labai  prancūzišką. Kai jau visame pasaulyje karnavalus( užgavėnių) tautos  atšvenčia, Strasbūre jis irgi įvyksta.  Visos gatvės uždaromos ir vyksta  eitynės su kaukėmis, balionais, muzika, teatru- nepaprastas siautulys iki pat  išnaktų visame mieste. Dar viena Strasbūro akcija- Kalėdų turgus. Kažkas  panašaus į mūsų Kaziuko mugę, tik ten pagrindinis pirkinys yra ne medinis  šaukštas, o karšto vyno uzbonas. Ir turistų baisiai per daug.
Dar daug ir daug galėčiau pasakoti. Bet, ko gero, tai, ką išgyvenau, ką  pamačiau, kiek aplankiau, neaprašysi…Pavasarį visas šimtas išsiskyrėm su  ašaromis akyse. Užrašų knygelės liko pilnos vardų, adresų ir pasižadėjimų  neužmiršti, aplankyti, parašyti…Dabar ir pasaulis neatrodo toks didelis, juk beveik kiekvienoje šalyje turi po brolį “erasmusą”….

Rūta Žukaitė