Erasmus programos dėka vieną semestrą praleidau Suomijoje, Tamperės universitete. Nors pagal savo studijų programą tais metais ir neturėjau labai didelio pasirinkimo, tačiau tikrai nesigailiu pasirinkusi važiuoti į Tamperę, seniausią socialinių mokslų universitetą Suomijoje. Ten gavau nemažai patirties ir žinių, kurių čia tikrai nebūčiau galėjusi pasisemti.
Pagrindinis mano kelionės tikslas buvo – studijos, o ne krašto, kultūros pažinimas ar savęs išbandymas. Visas paskaitas ir seminarus aš vertinu tik teigiamai, o visa medžiaga, kurią aš vežiausi atgal į Lietuvą labai ‘nudžiugino’ taksistą, nes kone 100 kg sveriantį mano lagaminą jis pakėlė tik iš trečio karto ir niekaip negalėjo suprasti ko aš ten prisikroviau.
Taip pat nemažai teko pakeliauti po šalį ir susipažinti su Suomija ‘iš arčiau’. Be to, teko didelė garbė dalyvauti Lietuvos ambasados Suomijoje organizuotose Kalėdose, kur susipažinau su ambasadoriumi ir konsule. Tai labai šaunūs žmonės, kurie per vakarą tapo draugais.
Vienas linksmiausių dalykų – mitai apie suomius ir jų gyvenimo būdą. Tiesa pasakius, kone visus juos teko sulaužyti. Ilgiausiai ‘kankinomės’ su grupele kitų užsieniečių studentų ieškodami ‘tipiško suomio’: šalto, nedraugiško, užsidariusio, nelinkusio bendrauti ir t.t. turiu pripažinti, kad per visą mano Suomijoje praleistą laiką tokio niekur ir nesutikome. Net gatvėje užkalbinti suomiai mielai aiškindavo kelią ar net pasisiūlydavo palydėti, jau nekalbant apie tai, kad visi pasiteiraus iš kur esi atvykęs ir ką čia veiki. Tamperės jubiliejui skirtame kruize buvo transliuojama programa suomių kalba, o kadangi užsienio studentai tą kartą sudarė daugumą, tai atsirado ne vienas draugiškas suomis, kuris pasisiūlė pabūti mūsų vertėju ir atpasakoti krašto istoriją. Keista, bet to nepavyko išvengti net bažnyčioje, kuriose lankiausi per Kalėdas. Tai buvo mano pirmosios Vidurnakčio mišios!
Gana keistai atrodydavo studentų iš pietesnių kraštų atsivežti mitai apie Suomiją ir šiaurę – jie čia tikėjosi pamatyti laisvai ropinėjančias baltąsias meškas ir savo ragus demonstruojančius elnius. Bet vienintelis elnias, kurį man teko pamatyti buvo prie Helsinkio Zoologijos muziejaus.
Kone vienintelis mane erzinęs dalykas Suomijoje buvo šalčiai. Patikėkite, kai nuo spalio pabaigos matai tik sniegą darosi visai nelinksma. Be to, kone visą gruodį laikėsi temperatūra žemesnė nei 30 laipsnių šalčio ir nė vienas suomis dar negalvojo, kad čia jau šalta. Tokiu atveju jie tiesiog primena esą tie patys suomiai, kurie laimėjo Žiemos karą. Grižus į Lietuvą čia dar gerą savaitėlę laikėsi –20 laipsnių šalčio, patikėkit manim, man net pirštinių neprireikė.
Nors manęs grįžusios laukė galybė neišlaikytų egzaminų Lietuvoje, manęs tai nelabai gąsdino, nes intensyvesnės studijos tik dar labiau padėjo pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Tačiau Suomija nėra vienintelė valstybė mano studijų geografijoje. Dabar aš kaip tik kraunuosi lagaminus į Liuksemburgą, kur ketinu tęsti magistrantūros studijas, o prie to prisidėjo ir Erasmus studijos (ypatingai ačiū vienam dėstytojui, kuris įtikino mane, baigti jo kursą, o jo žodžiai, kad tai man gyvenime dar pravers jau tapo tiesa).
Dar yra gausybė dalykų, kuriuos būtų galima pasakoti ir dalintis savo įspūdžiais, bet nemanau, kad aš būčiau pajėgi juos visus sutalpinti ir kitiems nenusibosti.

Renata   Šutinytė