Lietuvis Norvegijoje

„Buvau paprastas darbininkas, o dabar jau turiu savo firmą“ – pasigiria ne vienas lietuvis, dažnai Norvegijoje nei kojų apšilti nesuspėjęs. Jis mano, kad dabar bus pats sau ponas, gaus daugiau pinigų, nes nereikės dalintis su jokiais tarpininkais.
Daugelis statybos darbininkų, norėdami legaliai dirbti Norvegijoje, registruoja firmą manydami, jog tai - lengviasias būdas įveikti sudėtingus teisinius brūzgynus. Kai kuriuos užsieniečius registruoti asmenines firmas paragina ar net priverčia darbdaviai, norėdami išvengti darbdavio atsakomybės už savo darbuotojus, numatytos Darbo įstatyme.
Norvegijos Darbo inspekcija ir teisininkai įspėja, kad registruoti savo įmonę asmeniui, pilnai nesuvokiančiam to pasekmių, yra gana rizikinga.
Norvegijos statistikos duomenimis, antra pagal dydį vadinamųjų darbo imigrantų grupė yra lietuviai (po lenkų). Statistikos departamentas teigia, kad darbo leidimus per pastaruosius metus Norvegijoje gavo 9 tūkst. lietuvių. Kadangi darbo leidimas gaunamas penkeriems metams, galima būtų daryti išvadą, kad tūkstančiai lietuvių, gavę tokius leidimus anksčiau, ir toliau sėkmingai dirba fjordų šalyje.
Bet viskas nėra taip paprasta. Gaunant darbo leidimą reikalinga sutartis su darbdaviu. Kadangi dauguma lietuvių dirba statybose laikinus darbus, tokios sutartys arba išvis nesudaromos, arba jos yra fiktyvios. Lietuviai pradeda dirbti kurioje nors firmoje, gauna darbo leidimą, tačiau dirba ten tik laikinai. Paskui jie gali keisti darbdavį - leidimas tebegalioja. Prasideda intensyvi darbo medžioklė.
Tik pradėję dirbti lietuviai dažniausiai labai stengiasi - dirba po 10 ir daugiau valandų per parą, be išeiginių šeštadienį ar sekmadienį.
Tikisi, kad darbdavys juos įvertins ir netrukus darbo sąlygos pagerės. Kartais taip ir atsitinka. Bet dažniausiai – ne. Dažnas atvejis, kad lietuviai po kelių mėnesių iš darbo yra atleidžiami. Dažniausiai dėl to, kad ima reikalauti – pasižiūrėję į kartu dirbančius norvegus, švedus ir net labiau solidarius lenkus – didesnės algos, geresnių darbo sąlygų, išeiginių dienų.
Beje, lietuviai statybose dažniausiai darbo gana per įvairius tarpininkus norvegus. Tarpininkai būtini, nes jie žino Norvegijoje galiojančias taisykles, gali parūpinti užsakovų. Tarpininkas savo vardu registruoja statybos paslaugų firmą, parūpina lietuviams darbo leidimus, gauna užsakymų ir siunčia darbininkus į objektus.
Schema tokia – malonus norvegas, kurį po kelių dienų lietuviai vadina jau ir savo draugu, darbuotojams lietuviams bando paaiškinti norvegiškas taisykles.
Tai retai pavyksta, nes dažniausiai lietuviai jokios Vakarų šalių kalbos nemoka. Bet dažniausiai jiems pasiseka išaiškinti, jog jei ant popieriaus bus nurodyta mažesnė algos suma, tai bus geriau darbdaviui ir nieko blogo darbininkui, nes žadama, kad lietuvis gaus į rankas dvigubai daugiau.
Pagal Norvegijos įstatymus firma, įdarbinusi darbuotoją, turi mokėti darbdavio mokestį valstybei, kurio dalis eina į socialinio draudimo fondą. Būtent iš to fondo veliau darbuotojams mokamos įvairios pašalpos (ligos ar nedarbo) o taip pat skaičiuojami pensijos taškai.
Ant popieriaus mažesnė alga – mažesnis ir dabdavio mokestis. Taip pat mažesnės ir socialinės garantijos, ir būsimos išmokos, mažiau ir pensijos uždirbama.
Bet lietuviams, pripratusiems algas gauti vokeliuose, toks darbdavio būdas taupyti savo pinigus jų sąskaita visai priimtinas. Jie sutinka. Dirba daug, gauna mažai, o po kurio laiko ir visai nebegauna tu žadėtųjų vokelių. Bet dirba ir tiki.
Kai praradę kantrybę ima reikalauti sumokėti žadėtus pinigus, tarpininkas teisinasi, jog užsakovas nemoka, išmokėjimas toliau vilkinamas. Jei darbininkai nenusiramina, jie paprasčiausiai atleidžiami. Kartais visi formalumai sutvarkomi jiems nieko nežinant. Papasčiausiai pasakoma, kad rytoj į darbą jie gali neateiti, nes darbo nebėra… Vėliau tarpininkas dingsta, o jo telefonas tyli.
Daugelis tokių tarpininkų nenori pastovių darbuotojų, o tikisi vis naujų, tik dirbančių ir nieko nereikalaujančių. Tokių kol kas dar yra. Ir toliau bus, kai į ES įstos Bulgarija ir Rumunija su didžiule armija naujų darbo ieškotojų.
Toks išnaudojimo būdas tarpininkui neša nemažą pelną, nesi už valandą darbininkui jis moka 100 kronų, o iš užsakovo ima 300 ir daugiau kronų per valandą.
Keista, bet vis dar Norvegijoje sutinku lietuvių, kurie po kelis mėnėsius negauna algų, bet vis tiek dirba už dyką. Kai jie pagaliau nusprendžia kreiptis į advokatą, būna jau atleisti iš darbo ir neturi jokių raštiškų sutarčių su tikrąja algos suma – tik žodinius pažadus iš darbdavio-tarpininko.
Novegijos žiniasklaida su susirūpinimu kalba apie naują reiškinį – užsieniečių personalinių firmų registravimą. Per vienerius metus tokių personalinių firmų, kurias užregistravo lenkai ir lietuviai, padidėjo dvigubai.
Galima būtų džiaugtis, kad lietuviai nesnaudžia ir iš paparstų darbininkų tampa firmos savininkais. Tačiau jų darbas nepasikeičia, jie tebedirba statybose kaip paprasti darbininkai.
Darbo inspekcijos vyresnysis inpektorius Steinas Bjiorndalas sako: „Užsieniečiai, kurie užregistruoja personalinę įmonę, labai rizikuoja. Jiems bus mažiau mokama, ir jie beveik neturės jokių teisių“.
Thomas Benestadas, firmos Salomon & Johanesen advokatas, dirbantis darbo teisės srityje, šitaip komentuoja masinį asmeninių firmų registravimą: „Toks reiškinys Norvegijoje stebimas jau metus. Tai man primena prieš porą metų vykusį skandalą su viena siuntinių išvežiojimo firma. Toji firma priimdavo užsakymus per trumpa laiką pristatyti įvairius siuntinius ar dokumentus. Ji samdė žmones, turinčius savo transportą. Po kurio laiko gudrus firmos vadovas pareikalavo iš visų savo siuntinius vežiojančių darbuotojų, kad jie užregistruotų savo nuosavas įmones. Tokiu būdu jis atsikratė visos darbdavio atsakomybės. Darbuotojui susirgus nebeturėjo mokėti ligos pašalpos, atostoginių, neturėjo jų drausti, neturėjo mokėti darbdavio mokesčių”.
Žinoma, jei firma užsiima pelningu verslu, įmonę reikia registruoti. Bet jei esi tik tam tikrų užduočių vykdytojas, reikia žinoti, kokia atsakomybė laukia tavęs, jei tapsi įmonės savininku. Įmonės savininkas privalo pats mokėti darbdavoio mokestį, t.p. PVM (25 proc.), pats apsidrausti nuo traumų darbe.
Išaiškėjus, kad įmonės savininkas lietuvis dirbo Norvegijoje ir ilgesnį laiką nemokėjo PVM, tas mokestis išieškomas ir gresia nemažos baudos.
Susirgus ligos pašalpos taip pat niekas nemokės - už tai asakingas pats darbdavys, t.y. pats firmos savininkas, o personalinės įmonėse - dažniausiai ir vienintelis darbuotojas. Susižalojus darbo metu jokia kompensacija taip pat nebus mokama, jei personalinė įmonė neturi draudimo.
Kai kurie tokių įmonių savininkai ima darbinti pas save kitus tautiečius, net nesuvokdami, kokios atsakomybės kaip darbdaviai jie toku atveju imasi. Pavyzdžiui, jei įmonės savininkas darbe susižalotų pats, tai jam niekas nemokėtų kompensacijos, bet viskas tuo ir baigtusi. Bt jei susižalotų ar žūtų kitas darbininkas - jam kompensacija priklausytų ir būtų išmokėta iš nelaimingų atsitikimų darbe draudimo fondo, tačiau vėliau – išieškota iš darbdavio.
Taip atsitiko pernai spalio mėnesį Grimstade žuvus lietuviui. Jo artimiesiems buvo sumokėta virš milijono norvegiškų kronų kompensacija. Bet vėliau ši suma buvo išieškota iš jo darbdavio, nes jis nebuvo darbuotojo apdraudęs“.

Daina Bogdanienė