Graikija – tai kultūrų, spalvų ir civilizacijų valstybė, garsėjantsi savo didinga istorija. Universitetą galima rinktis bet kurioje Graikijos dalyje nuo Atėnų iki Tesalonikų ar Kretos. Žinoma, tai priklausys nuo to, ką pageidaujate studijuoti.

Valstybinis aukštasis mokslas yra suskirstytas į universitetus ir technologinius išsilavinimo institutus (TEI). Išsilavinimo universiteto misija yra užtikrinti aukšto lygio teorinį ir bendrą išsilavinimą šalies būsimai mokslinei darbo jėgai. Aukštojo technologinio išsilavinimo rolė yra prisidėti prie šalies mokslo ir taikomųjų tyrimų vystymosi ir tobulėjimo.

Vienitelis barjeras studijoms Graikijoje gali būti graikų kalba, tačiau kai kurios aukštosios mokyklos siūlo studijas ir anglų kalba. Kadangi Lietuva priklauso Europos sąjungai, tai mokslas yra kiek pigesnis, t.y. apie 4000 eurų metams. Aišku galima studijas derinti su darbu dirban pusė darbo dienos, tačiau susirasti darbą Graikijoje užsieniečiams nėra labai lengva.

Europos Sąjungos piliečiai gali dirbti šioje šalyje tomis pačiomis sąlygomis kaip ir graikai, todėl leidimas dirbti nereikalaujamas. Tačiau reikalinga turėti leidimą gyventi: šis dokumentas galioja penkerius metus nuo dienos, kai užpildoma paraiškos forma. Dažniausiai leidimas gyventi išduodamas tą pačią dieną, kai užregistruojama paraiškos forma. Norint gauti tokį leidimą, darbuotojas turi pateikti paraišką ir kitus reikalingus dokumentus miesto savivaldybei, kurioje užregistruotas darbdavys. Leidimas dažniausiai išduodamas šešių mėnesių laikotarpyje ir įsegamas į darbuotojo pasą.

Daugiau informacijos rasite galite rasti:
www.hakesinternational.org

tolinuonamu

Nuo studijų Graikijoje praėjo jau metai laiko, tad šiandien jau galima į viską pažvelgti iš laiko perspektyvos. Išvada – važiuoti studijuoti. Nepažystu nei vieno studento, kuris dalyvavęs Socrates/Erasmus studentų pasikeitimo programoje būtų likęs nepatenkintas. Tai visai nereiškia, kad viskas TEN lyg rožėmis klota…tiesiog visus sunkumus užgožia nuostabi Erasmus studentų dvasia. Studentas, kuris tame nedalyvavo, iškart sureplikuotų, kad ši mergička gerokai „skiedžia“, bet nemanau, kad man paprieštarautų ex – exanchanged…:)

Įsivaizduokite būrį jaunų žmonių, kuriuos visus vienija noras gerai praleisti laiką, noras bendrauti ir noras būti kartu, nes… Visi jie toli nuo namų, draugų, įprasto gyvenimo ritmo. Netgi iškylančios problemos yra labai panašios. Ir vėlgi, jos sprendžiamos padedant vieni kitiems…štai kokia yra Erasmus dvasia !!! Čia nėra abejingo vienas kitam. Tik daug klegesio, juoko ir draugiškumo. Juk ten toli jie visi turi tik vienas kitą.

Malonu buvo stebėti, kad net ir labai uždari ar net ciniški žmonės keičiasi. Būnant ten jų neriboja aplinkinių nuomonė, jau sudarytas ar primestas įvaizdis apie save ir visi kiti stereotipiniai dalykai dažnai užslegiantys čia – namuose. Ten kiekvienas studentas lyg baltas popieriaus lapas, kurį norisi pažinti ir užrašyti istoriją kartu.

Tad kas dar nepatyrėte nieko panašaus, pirmyn į Erasmus ofisą pildyti dokumentų ! Nesustokite pakelėje (nes kartais tvarkant dokumentus tikrai prireikia kantrybės), išmokite būti atviresni viskam kas Jus supa (taip patiriama daug daugiau) ir pasiruoškite gerai praleisti laiką (net tie kurie važiuoja „tik studijuoti“ ilgainiui pakeičia savo nomonę). Ir dar… Nesvarbu kur ar su kuo važiuosite, svarbu būkite tikri Erasmus !!!

Su meile,
Gabrielė

P.S. Filmą „Europudingas“ patariu žiūrėti tik savo kailiu patyrus, kas yra „exchange student“ !!!

www.smpf.lt

Brangūs skaitytojai,

Paskutiniuoju metu tolinuonamu blog’e sulaukta ne mažai skelbimų dėl darbo užsienyje. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, jog šis blog’as skirtas suteikti informaciją, norintiems išvykti svetur studijuoti ar dirbti, tačiau ne darbo skelbimams.

tolinuonamu

http://www.fellesforbundet.no/upload/ALLMENNGJORING/LITHUANIAN.pdf

http://www.udi.no/upload/Spraak/Litausk/FaktaarkArbeidLitausk.pdf

http://www.arbeidstilsynet.no/binfil/download.php?tid=42736 

Kiekvieną galimybę gyvenime sužinoti kažką naujo reikia išnaudoti. Tapti Erasmus programos dalyve turbūt labiausiai paskatino draugų, jau pabuvojusių taip vadinamais “erazmininkais” pasakojimai. Viliojo mintis ne tik pamatyti naujas vietas, pažinti naujus žmones, pramokti kalbą, bet taipogi visada knietėjo sužinoti savo galimybes -  ar sugebėsi būti pakankamai komunikabilus, ar įstengsi įveikti svetimame universitete iškilusius sunkumus, galų gale ar esi pakankamai savarankiškas ir ar sugebėsi apversti liežuvį, kai ,pavyzdžiui, to visai nesinori? Turbūt iš tiesų viskas atrodė daug sudėtingiau ir baisiau negu yra iš tikrųjų! 

Giesseną studijoms pasirinkau, nes ten studijavusi mano sesuo parsivežė daug gražių įspūdžių. Taigi pagrindinę informaciją apie ten dirbančius dėstytojus, bendrabučių tvarką, paskaitas gavau iš jos arba radau internete. Giessenas pasirodė malonus mažas studentų miestelis, kuriame galėjai rasti netgi lietuvių bendruomenę. Pirmomis savaitėmis teko kovoti su šūsnimi popierizmo, tačiau tai buvo menka bėda, kai už lango jau kovo mėnesį švietė saulutė, o Lietuvoje kiek atsimenu dar buvo labai šalta. Pagrindinę informaciją apie paskaitas, kurias galiu lankyti gavau iš savo koordinatoriaus ir iš leidinių apie universitetą. Dalykus, iš kurių laikysiu egzaminus rinkausi pagal savo pomėgius ir pagal patikusius dėstytojus, aišku daug įtakos darė kalbos žinojimas ir deja šiuo aspektu ne kiekviena paskaita tapdavo įkandama. Dėl to labai nepergyvendavau – suprasdavau, kad dėl vienos Erasmus studentės dėstytojas negali visko paprastinti ir tai ką praleisdavau sužinodavau savarankiškai iš literatūros leidinių, kuriuos gaudavau iš bibliotekos arba šviesdavausi. Tiesa, bibliotekų, interneto prisijungimo, registracijos egzaminams sistema gana komplikuota, bet paslaugūs universiteto darbuotojai arba vietiniai studentai visada buvo pasiruošę padėti, tad kažkokių ypatingu sunkumų ir neiškilo.  

Gyvenau netoli universiteto bendrabutyje. Bendrabučio kambariukas buvo nedidelis, be išskirtinių patogumų, bet jaukus. Didžiausias bendrabučio pliusas mano manymu buvo internetas kambaryje, taipogi nuošalesne vieta, apsupta medžių ir gamtos – labai jauki aplinka mokytis, o vakare kur nors su draugais paspardyti kamuolį ar išsikepti kepsnių ant grilio. Taipogi kiekvienam studentui suteikta galimybė sportuoti – platus sporto šakų pasirinkimas, tiesa, didžioji jų dalis mokamos. Taip pat universitete veikia įvairios organizacijos, įtraukiančios užsieniečius studentus i studentų bendruomenę, organizuojančios renginius, kurių metu galima susipažinti su įvairiomis kultūromis. Per visa semestrą universitetas suorganizavo keletą būtent užsieniečiams studentams skirtų kelionių. Ypatingai nudžiugino tai, kad sumokėjus vienkartinį palyginus nedidelį mokestį už studento pažymėjimą, galėjau keliauti nemokamai visoje Hesseno žemėje! 

Tikrai nesigailiu, kad sugalvojau dalyvauti Erasmus programoje. Sutikau įdomių žmonių, pamačiau daug gražių vietų ir įgijau žymiai daugiau pasitikėjimo savimi. Šios programos dėka gavau galimybę išsiveržti is mokslų rutinos ir pažiūrėti į studijas šiek tiek kitu kampu.  

Audra Lekštutytė

Belgija – labai įdomi šalis, susidedanti iš kelių sričių: prancūziškai šnekanti (flemish) ir olandiškai (flanders). Kaip atskira sritis yra Briuselio teritorija (čia šnekama abiem kalbomis). Studentams iš užsienio čia sunkoka susirasti darbą, nes reikia mokėti bent jau prancūzų ir olandų kalbas, kad rasti bent paprasčiausią darbelį. Belgijoje dauguma moka po tris ir daugiau kalbų.Gyvenau netoli mokyklos, kartu su kitais studentais. Gyvenome keturių aukštų pastate, kiekvienas turėjome po atskirą kambarį su mini virtuve. Antverpene man labai patiko, gyvenau netoli nuo centro, kiekvieną kartą eidama pasivaikščioti atrasdavau vis naujų dalykų. Kaip malonu, kai įsuki į mažą gatvelę ir jau žinai, kur ji veda! Antverpenas garsėja savo zoologijos sodu, kuri taip pat teko aplankyti.

Studijos visiškai kitokios nei Lietuvoje. Na, turbūt taip ir turi būti, nes kas pas mus naujiena, čia jau sena. Paskaitos trunka po 1 arba 2 val. Lankau komunikacijos vadybos, finansų, marketingo, Europos teisės, verslo anglų kalbos paskaitas. Dėstytojai nemoko to, kas yra vadovėliuose. Yra tokių paskaitų, kur vadovėlių visai nėra. Tokių paskaitų metu tik trumpai apžvelgiamas skyrius, dėstytojas pateikia pavyzdžių, praktinių užduočių. Dažniausiai į paskaitą reikia ateiti jau perskaičius skyrių savarankiškai, nes kitaip nesugebėsi per paskaitą atlikti užduočių ir neturėsi, ko paklausti. Čia populiaru darbas grupėmis. Labai akcentuojamos prezentacijos, mokoma, kaip jas reikia ruošti ir atlikti. Semestro pabaigoje turėjome parengti net tris tokias prezentacijas. Dėstytojai per paskaitas jaučiasi labai laisvai, nėra didelio atstumo tarp studento ir dėstytojo. Dėstytojai stengiasi ne tik išdėstyti kursą, bet ir padėti suprasti dalyko esmę.

Laisvalaikio turėjome pakankamai, bet jis čia brangiai kainuoja. Stengiamės lankytis klubuose, kur studentams įėjimas nekainuoja.

Patirtis, kurios pasisemsiu studijuodama užsienyje, neabejotinai turės įtakos mano asmeniniame gyvenime ir tolesnėje darbinėje veikloje.

Roberta Leonavičiūtė 

Studijos užsienyje – didžiulė patirtis, anglų kalbos žinių patobulinimas, kitos šalies ir jos kultūros pažinimas, nauji draugai iš viso pasaulio, neišdildomi įspūdžiai ir prisiminimai. Kodėl pasirinkau Suomiją? Norėjau pamatyti tikrą Kalėdų senelį! O jei rimtai – nebuvo jokio skirtumo, tiesiog turėjau svajonę pastudijuoti užsienyje. Ir ji išsipildė mūsų kolegijoje vykdomos SOCTATES/ERASMUS programos dėka. Rudens semestrui išvykau studijuoti į Suomijos Kajaani Polytechnics aukštąją mokyklą. 

Miestelis, kuriame studijavau, vadinosi Kajaani. Jame vos 37 000 gyventojų. Šis miestelis dar vadinamas studentų miesteliu, nes jame įsikūrusi ne viena aukštoji mokykla. Suomija mane pasitiko gražiu ir šiltu rudeniu. Jau nuo pirmųjų akimirkų stebino nepaprastas gamtos grožis, miestelio tvarkingumas, žmonių nuoširdumas. Žinoma, pirmosios dienos buvo sunkokos, teko adaptuotis. Aplink tave kita kultūra, kalba, maistas…Bet dabar viską prisimenu su šypsena. Greitai pripratau ir jaučiausi kaip namie. Šios studijos padovanojo man gražią patirtį ir daug šaunių draugų!

Džiugino labai geros mokymosi sąlygos: puikūs bendrabučiai, juose įrengtos saunos, modernios auditorijos, naujausios technologijos, didžiulė biblioteka, organizuota Studentų atstovybė, įdomios paskaitos ir dar įdomesni dėstytojai, ne tik iš Suomijos, bet ir iš Australijos, Didžiosios Britanijos. Studentų noras mokytis, aktyvumas, drausmingumas ir draugiškumas – visa tai stebino.

Visi buvome tokie skirtingi, bet kartu kaip viena šeima, sugužėję iš įvairių pasaulio kampelių: Ispanijos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Vengrijos, Graikijos, Kinijos, Kenijos ir kt. Tarp studentų vyravo labai draugiški ir šilti santykiai, vieni kitiems padėdavome, kartu mokydavomės, leisdavome laisvalaikį.

Paskaitos buvo labai įdomios, ypač Roberto Charles‘o, kurį, manau, gerai žino ir mūsų kolegijos studentai. Teko nemažai pasėdėti prie knygų, ruošiantis paskaitoms, atliekant praktines užduotis. Ypač daug laiko skirdavome taip vadinamam „group work“. Dėstytojai suskirstydavo mus į grupeles, kurias sudarydavo tik skirtingų šalių studentai. Gavę įvairiausias užduotis turėdavome jas atlikti ir paruošti prezentacijas, kurias pristatydavome visai auditorijai. Pamenu buvo visko – ir juoko, ir ašarų. Taip pat rimtai teko paplušėti prieš pat egzaminus!

O tuo metu tiek daug sniego jau buvo už lango…Taip, kokia gi Suomija be sniego? Jau lapkričio pradžioje su draugais nulipdėme pirmąjį senį besmegenį. Juk ten buvo ir tokių, kas sniegą matė pirmą kartą savo gyvenime.

Kad geriau pažintumėme Suomiją, mums organizuodavo išvykas. Aplankėme daugelį Suomijos miestų: Helsinkį, Turku, Oulu, netgi į Sankt Peterburgą buvome nuvykę. Pastaroji kelionė buvo įsimintiniausia. Ir tikrąjį Kalėdų Senelį aplankėme, pasigrožėjome Šiaurės elniais, kuriuos galėjai savo ranka paglostyti. Na, o pačios įspūdingiausios turbūt buvo poliarinės šviesos, nutvieksdavusios vakarais visą dangų. Dažnai ir patys po paskaitų išeidavome pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, o pasnigus daug linksmybių prisigalvodavome…

Buvo tikrai gražus studentiškas gyvenimas, tiesiog virte virė. Organizuodavome daug smagių vakarėlių. Studentai buvo tikrai aktyvūs ir noriai visur dalyvaudavo. Na ir visko čia neišpasakosi, visa tai reikia patiems patirti.

Tikrai džiaugiuosi studijomis užsienyje, patobulinta anglų kalba, naujais draugais. Smagu dabar su jais susirašinėti elektroniniu paštu, toliau bendrauti. Daug kas žadėjo aplankyti Lietuvą, kai kas jau tai ir padarė. Dabar vartau nuotraukas ir ilgiuosi…

Laura Jančytė

Man teko galimybė studijuoti Italijoje, savo šalyje. Sakau savo, nes italai laiko Šv. Prancišku Italijos įkūrėju (tai sužinojau tik nuvykęs ten). Ir tikrai aš ten buvau gerbiamas ir mylimas. Buvo labai smagu pabuvoti Italijoje, pažinti žmones, jų kultūrą, įspūdingą architektūrą. Italų mentalitetas ir bendravimas skiriasi nuo mūsų “šiauriečių”, kaip jie mane vadindavo. 

Mes visi gyvenome naujai pastatytame bendrabutyje, Modenos mieste, kurį pastatė po ES plėtros vien tik ERASMUS studentams. Netgi turėjo ir savo pavadinimą “Foresteria di Costelazioni”, ( išvertus tai reiškia “Užsienio žvaigždės”).  Mūsų ten buvo apie 250 Erasmus studentų. Daugiausia buvo atvažiavę iš aplinkinių šalių: Prancūzijos, Vokietijos, Rumunijos, Ispanijos, Turkijos ir t.t. Penkiolikos aukštų pastate buvo kompiuterių, TV ir susirinkimų salės. Kasdieninė susirinkimų salė, aišku, buvo virtuvė. Kiekviename aukšte buvo virtuvės, o kambariuose gyvenome po du. 

Per pasaulio futbolo čempionatą visi studentai iškėlė savo šalių vėliavas per langus. Tai buvo pirmas kartas kai ir aš norėjau iškelti Lietuvos vėliavą. Neturėjau jos, bet pasidariau. Pravažiuojančios mašinos net sustodavo pažiūrėti. Net žurnalistai buvo atvažiavę  iš vietinio laikraščio, ėmė interviu ir fotografavo mus. Ir aš patekau į “Avis di Modena” laikraštį. Žurnalistai pavadino bendrabutį “Pasauliniu žvaigždynu”. 

Universitetas buvo už 3 km nuo bendrabučio, pačiame miesto centre. Tad orui šiek tiek atšilus, nusipirkau dviratį. Patogu, greita, smagu ir pigu.

Studijos vyko vien tik italų kalba. Aš pats buvau investavęs laiko ir pinigų tam, kad pramokčiau italų kalbą, tad pagrindus jau turėjau. Daug padėjo ir kitų kalbų mokėjimas. Besimokantiems ten yra privalomi italų kalbos kursai, už kuriuos studentai taip pat gauna 4 kreditus.

Vertinimo sistema yra nuo 18 iki 30 balų. Per du periodus, keturis mokslo mėnesius, teko pasirinkti 8 dalykus, už kuriuos gavau 30 ECTS  arba 20 nacionalinių kreditų.  Pradžioje lengva nebuvo. Buvo ir kalbos barjerų, nesusipratimų, bet tai tik paįvairina gyvenimą. Tačiau visi sunkumai padėjo studentams greičiau susidraugauti vieni su kitais. Stengdavomės kalbėti vien tik italų kalba, tam, kad galėtume greičiau ją įsisavinti.

Ačiū ispanėms, kurios tikrai nuoširdžiai mane mokino. Dėstytojai- supratingi ir nuoširdūs. Tekdavo daryti pristatymus grupėmis po tris, iš kurių vienas būdavo italas. Atsiskaitymai irgi būdavo kitokie negu italams.  

Mane nustebino italų punktualumas. Jau pasimokęs ne kartą ir eidamas į susitikimus, išeidavau iš namų tuo pačiu laiku, kai lyg jau ir turėčiau būti vietoj. O atėjęs į vietą po pusvalandžio, vistiek būdavau pirmas. Focus marocus!!! 

Žinoma, visko čia neišpasakosi… Įgijau didžiulės asmeninės patirties. Patarčiau visiems studentams, norintiems tobulėti, įgyti naujų žinių ir patirties, dalyvauti ERASMUS mainų programoje.

Pranas Proberkas 

Dar studijuodama Lietuvoje ir praėjus keletui dienų po mano sprendimo dalyvauti studentų atrankoje studijoms į užsienį, gavau atsakymą, kad esu tarp atrinktųjų. Negaliu net nusakyti žodžiais, kokia jausmų banga mane tąkart užplūdo. Buvau be galo laiminga, nenukabinau nosies net tuomet, kai kiti turėję važiuoti kartu studentai atsisakė. Buvau užsispyrusi ir tariau sau, kad važiuosiu bet kokia kaina. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo bene vienas geriausių mano sprendimų.

Vos atvykus į svetimą šalį, jaučiausi pasimetusi ir labai nedrąsi. Kažkur išgaravo visos anglų kalbos žinios ir pasitikėjimas savo jėgomis. Tačiau prabėgo diena, kita ir pagaliau pradėjau mėgautis man suteikta proga. Svarbiausia pasitikėti savimi ir visos problemos savaime ims bėgti nuo stipraus žmogaus.

Studijuodama Danijoje susipažinau su labai daug žmonių iš viso pasaulio, pradedant JAV ir Australija, baigiant Japonija ir Korėja. Nepakartojama! Tiek kultūrų pažinti, tiek pažinčių ir naujų įspūdžių gali įgyti tik būdamas Erasmus studentu.

Kiekvienam studentui paskiriamas danas studentas, studijuojantis tą pačią sritį kaip ir Erasmus studentas, pagelbėti įsikurti.

Prieš atvykdama tikėjausi, kad pasiseks ir būsiu apgyvendinta su studentais iš įvairių šalių. Taigi vienu šūviu nušoviau du zuikius-patobulinau anglų kalbos žinias ir susipažinau su naujos šalies kultūra.

Studijos šiek tiek skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Dėstytojai su tavimi bendrauja kaip su sau lygiu, visada paklaus, kaip praėjo savaitgalis. Jau vien tai, kad paskaitos metu dėstytojas atsisėda ant stalo, nusimauna batus ar pradeda šokti, priverčia jaustis jaukiai net paskaitos metu.

Paskaitų metu išmoksti mažai, tačiau turi labai daug dirbti savarankiškai namuose, daug skaityti, spręsti įvairiausias bylas, kurios vėliau aptariamos paskaitose.

Galėčiau pasakoti ir pasakoti, jau jaučiuosi tikra senbuvė čia. Visada esu pasiruošusi padėti visiems studentams, norintiems vykti studijuoti į Daniją, juk žinau kaip sunku kartais gali būti.

Visiems studentams norėčiau palinkėti ryžto ir polėkio. Juk Erasmus studentu gali būti tik vieną kartą gyvenime, niekada neverta praleisti tokios progos!!! Ačiū už suteiktą galimybę tobulėti!

Edita Petrauskaitė

„Buvau paprastas darbininkas, o dabar jau turiu savo firmą“ – pasigiria ne vienas lietuvis, dažnai Norvegijoje nei kojų apšilti nesuspėjęs. Jis mano, kad dabar bus pats sau ponas, gaus daugiau pinigų, nes nereikės dalintis su jokiais tarpininkais.
Daugelis statybos darbininkų, norėdami legaliai dirbti Norvegijoje, registruoja firmą manydami, jog tai – lengviasias būdas įveikti sudėtingus teisinius brūzgynus. Kai kuriuos užsieniečius registruoti asmenines firmas paragina ar net priverčia darbdaviai, norėdami išvengti darbdavio atsakomybės už savo darbuotojus, numatytos Darbo įstatyme.
Norvegijos Darbo inspekcija ir teisininkai įspėja, kad registruoti savo įmonę asmeniui, pilnai nesuvokiančiam to pasekmių, yra gana rizikinga.
Norvegijos statistikos duomenimis, antra pagal dydį vadinamųjų darbo imigrantų grupė yra lietuviai (po lenkų). Statistikos departamentas teigia, kad darbo leidimus per pastaruosius metus Norvegijoje gavo 9 tūkst. lietuvių. Kadangi darbo leidimas gaunamas penkeriems metams, galima būtų daryti išvadą, kad tūkstančiai lietuvių, gavę tokius leidimus anksčiau, ir toliau sėkmingai dirba fjordų šalyje.
Bet viskas nėra taip paprasta. Gaunant darbo leidimą reikalinga sutartis su darbdaviu. Kadangi dauguma lietuvių dirba statybose laikinus darbus, tokios sutartys arba išvis nesudaromos, arba jos yra fiktyvios. Lietuviai pradeda dirbti kurioje nors firmoje, gauna darbo leidimą, tačiau dirba ten tik laikinai. Paskui jie gali keisti darbdavį – leidimas tebegalioja. Prasideda intensyvi darbo medžioklė.
Tik pradėję dirbti lietuviai dažniausiai labai stengiasi – dirba po 10 ir daugiau valandų per parą, be išeiginių šeštadienį ar sekmadienį.
Tikisi, kad darbdavys juos įvertins ir netrukus darbo sąlygos pagerės. Kartais taip ir atsitinka. Bet dažniausiai – ne. Dažnas atvejis, kad lietuviai po kelių mėnesių iš darbo yra atleidžiami. Dažniausiai dėl to, kad ima reikalauti – pasižiūrėję į kartu dirbančius norvegus, švedus ir net labiau solidarius lenkus – didesnės algos, geresnių darbo sąlygų, išeiginių dienų.
Beje, lietuviai statybose dažniausiai darbo gana per įvairius tarpininkus norvegus. Tarpininkai būtini, nes jie žino Norvegijoje galiojančias taisykles, gali parūpinti užsakovų. Tarpininkas savo vardu registruoja statybos paslaugų firmą, parūpina lietuviams darbo leidimus, gauna užsakymų ir siunčia darbininkus į objektus.
Schema tokia – malonus norvegas, kurį po kelių dienų lietuviai vadina jau ir savo draugu, darbuotojams lietuviams bando paaiškinti norvegiškas taisykles.
Tai retai pavyksta, nes dažniausiai lietuviai jokios Vakarų šalių kalbos nemoka. Bet dažniausiai jiems pasiseka išaiškinti, jog jei ant popieriaus bus nurodyta mažesnė algos suma, tai bus geriau darbdaviui ir nieko blogo darbininkui, nes žadama, kad lietuvis gaus į rankas dvigubai daugiau.
Pagal Norvegijos įstatymus firma, įdarbinusi darbuotoją, turi mokėti darbdavio mokestį valstybei, kurio dalis eina į socialinio draudimo fondą. Būtent iš to fondo veliau darbuotojams mokamos įvairios pašalpos (ligos ar nedarbo) o taip pat skaičiuojami pensijos taškai.
Ant popieriaus mažesnė alga – mažesnis ir dabdavio mokestis. Taip pat mažesnės ir socialinės garantijos, ir būsimos išmokos, mažiau ir pensijos uždirbama.
Bet lietuviams, pripratusiems algas gauti vokeliuose, toks darbdavio būdas taupyti savo pinigus jų sąskaita visai priimtinas. Jie sutinka. Dirba daug, gauna mažai, o po kurio laiko ir visai nebegauna tu žadėtųjų vokelių. Bet dirba ir tiki.
Kai praradę kantrybę ima reikalauti sumokėti žadėtus pinigus, tarpininkas teisinasi, jog užsakovas nemoka, išmokėjimas toliau vilkinamas. Jei darbininkai nenusiramina, jie paprasčiausiai atleidžiami. Kartais visi formalumai sutvarkomi jiems nieko nežinant. Papasčiausiai pasakoma, kad rytoj į darbą jie gali neateiti, nes darbo nebėra… Vėliau tarpininkas dingsta, o jo telefonas tyli.
Daugelis tokių tarpininkų nenori pastovių darbuotojų, o tikisi vis naujų, tik dirbančių ir nieko nereikalaujančių. Tokių kol kas dar yra. Ir toliau bus, kai į ES įstos Bulgarija ir Rumunija su didžiule armija naujų darbo ieškotojų.
Toks išnaudojimo būdas tarpininkui neša nemažą pelną, nesi už valandą darbininkui jis moka 100 kronų, o iš užsakovo ima 300 ir daugiau kronų per valandą.
Keista, bet vis dar Norvegijoje sutinku lietuvių, kurie po kelis mėnėsius negauna algų, bet vis tiek dirba už dyką. Kai jie pagaliau nusprendžia kreiptis į advokatą, būna jau atleisti iš darbo ir neturi jokių raštiškų sutarčių su tikrąja algos suma – tik žodinius pažadus iš darbdavio-tarpininko.
Novegijos žiniasklaida su susirūpinimu kalba apie naują reiškinį – užsieniečių personalinių firmų registravimą. Per vienerius metus tokių personalinių firmų, kurias užregistravo lenkai ir lietuviai, padidėjo dvigubai.
Galima būtų džiaugtis, kad lietuviai nesnaudžia ir iš paparstų darbininkų tampa firmos savininkais. Tačiau jų darbas nepasikeičia, jie tebedirba statybose kaip paprasti darbininkai.
Darbo inspekcijos vyresnysis inpektorius Steinas Bjiorndalas sako: „Užsieniečiai, kurie užregistruoja personalinę įmonę, labai rizikuoja. Jiems bus mažiau mokama, ir jie beveik neturės jokių teisių“.
Thomas Benestadas, firmos Salomon & Johanesen advokatas, dirbantis darbo teisės srityje, šitaip komentuoja masinį asmeninių firmų registravimą: „Toks reiškinys Norvegijoje stebimas jau metus. Tai man primena prieš porą metų vykusį skandalą su viena siuntinių išvežiojimo firma. Toji firma priimdavo užsakymus per trumpa laiką pristatyti įvairius siuntinius ar dokumentus. Ji samdė žmones, turinčius savo transportą. Po kurio laiko gudrus firmos vadovas pareikalavo iš visų savo siuntinius vežiojančių darbuotojų, kad jie užregistruotų savo nuosavas įmones. Tokiu būdu jis atsikratė visos darbdavio atsakomybės. Darbuotojui susirgus nebeturėjo mokėti ligos pašalpos, atostoginių, neturėjo jų drausti, neturėjo mokėti darbdavio mokesčių”.
Žinoma, jei firma užsiima pelningu verslu, įmonę reikia registruoti. Bet jei esi tik tam tikrų užduočių vykdytojas, reikia žinoti, kokia atsakomybė laukia tavęs, jei tapsi įmonės savininku. Įmonės savininkas privalo pats mokėti darbdavoio mokestį, t.p. PVM (25 proc.), pats apsidrausti nuo traumų darbe.
Išaiškėjus, kad įmonės savininkas lietuvis dirbo Norvegijoje ir ilgesnį laiką nemokėjo PVM, tas mokestis išieškomas ir gresia nemažos baudos.
Susirgus ligos pašalpos taip pat niekas nemokės – už tai asakingas pats darbdavys, t.y. pats firmos savininkas, o personalinės įmonėse – dažniausiai ir vienintelis darbuotojas. Susižalojus darbo metu jokia kompensacija taip pat nebus mokama, jei personalinė įmonė neturi draudimo.
Kai kurie tokių įmonių savininkai ima darbinti pas save kitus tautiečius, net nesuvokdami, kokios atsakomybės kaip darbdaviai jie toku atveju imasi. Pavyzdžiui, jei įmonės savininkas darbe susižalotų pats, tai jam niekas nemokėtų kompensacijos, bet viskas tuo ir baigtusi. Bt jei susižalotų ar žūtų kitas darbininkas – jam kompensacija priklausytų ir būtų išmokėta iš nelaimingų atsitikimų darbe draudimo fondo, tačiau vėliau – išieškota iš darbdavio.
Taip atsitiko pernai spalio mėnesį Grimstade žuvus lietuviui. Jo artimiesiems buvo sumokėta virš milijono norvegiškų kronų kompensacija. Bet vėliau ši suma buvo išieškota iš jo darbdavio, nes jis nebuvo darbuotojo apdraudęs“.

Daina Bogdanienė